L į mano dienas įnešė tiek socialumo ir ekstravertizmo, kad, atrodo, dėl to man net kraujospūdis pakilo. o gal pakilo dėl to, kad pats L iš mano dienų dingo labai greitai. žmogus, kuriam lengvai iškalbėjau dalykus, apie kuriuos gyvenime nesu niekam prasitarusi, apkaltino mane neatvirumu, neatsivėrimu ir apie penktą ryto paliko mane, taip sakant, su visam, prie baro sukritusią rūkyti per daug cigarečių iš eilės. nors ir nepateisinu, suprantu jį. daug man rūpėjusių žmonių skaudžiai badė mane dėl to, kad nesu atvira. tiesą sakant, tiek daug, kad iš to nerimo ir bandymų taisytis visai pasiklydau, kas iš viso tas atvirumas yra. natūraliai (jei tokie egzistuoja?) atviri žmonės gal nėra jautę to šūdinumo, to lipimo per save blogumo, to braižymosi viduj skausmo, kai bandai išpešt iš savęs kažką, kas nori būti ištylėtas. kad tik patiktum kitam žmogui. kad tik įtiktum.

nebenoriu niekam įtikti, įsivaizduoji? šie metai ant tiek nusivylimų metai, kad man net šimtąkart lengviau pasidarė ir darosi, darosi, darosi toliau. nebenoriu su niekuo diskutuoti temomis, kuriomis anksčiau svajodavau diskutuoti, kalbėti apie meiles, jausmus, kosmosus, egzistencijas, mindfuckus prie vyno butelių, supranti? staiga užsimaniau tūsint. eit į bent kelis barus per naktį, per daug rūkyti, kalbėtis su žmonėmis, kurie, žinau, manęs rytoj neatsimins, bet visa tai man yra okei, nors visada to nekenčiau, dieną sutikti su kažkokiu per daug kalbančiu bernu geriant viskį ant šaligatvio vis dar prie to paties baro, kur jau prieš kelias valandas atsisveikinom su L, o aš vis dar sėdžiu ir rūkau, atvažiuoja policija, galvoju ką aš pasakysiu mamai, bet mes tik susirenkam mantą ir persikraustom į vieną iš senamiesčio kiemų, geriam ir rūkom toliau, aš taip džiaugiuosi, kad man berūkant per daug cigarečių prie R iš kažkur atsirado tas per daug kalbantis bernas su viskiu ir kola, galvoju, jei ne jis, tikriausiai mirčiau iš galybės sielvartų kur nors rytiniam autobuse, vežančiam namo, nes 11 turiu būti darbe, dabar jau 8, o aš kaip normali mergina, kuriai ką tik sudaužė širdį, geriu ir man pochui.

ir iš tikrųjų pochui. tik dabar supratau visus tuos žmones, geriančius kas savaitgalį, miegančius su bet kuo, atsipūtusius, beširdžius.. ne, motyvus ir priežastis supratau visada, bet dabar aš juos tiesiog jaučiu. jaučiuos kaip niekad atbukus nuo visų tų jausmų, visų tų rūpinimųsi žmonėmis, kurie vėliau įskaudina. pati kalta, pati durna, žinau, viską suprantu!

šią sekundę ir jau dvi savaites jaučiuos taip, lyg niekada gyvenime nebenorėsiu ir net nebegalėsiu nieko įsimylėti. ir, nors turėčiau nerimauti dėl savo širdies virtimo akmenim, šią sekundę ir jau dvi savaites šitas jausmas man yra neišpasakytas džiaugsmo šaltinis ir viltis, kad bent kurį laiką ramiai pagyvensiu. kad pagyvensiu sau

 

Advertisements

4 am

ketvirta valanda popiet, jausmas lyg sekmadienį, aš pati kaip sekmadienis – lėta, pati sau nelabai pageidaujama, dviprasmiška vėjy slenku namo su naujų kvepalų dėže. kai savaitgalį mamai skundžiausi, kad liūdna, nes ai, nu žinai, ji sakė eik nusipirk ką nors, bus linksmiau, sakiau jei kiekvieną kartą, kai man liūdna, pirkčiau daiktus, nedelsiant bankrutuočiau. per keletą dienų su savim susitaikius kvepalus nusipirkau jau būdama geros nuotaikos ir visai ne iš liūdesio. bet na ką gi. grįžus renku šlapias ištinusias nuorūkas, balkone likusias po nakties. kokie romantiški nakčių likučiai yra tokios smulkmenos – numestos nuorūkos, prie kriauklės palikots neišplautos stiklinės, namuose likęs kito žmogaus kvapo, kuris ir slegia, ir panardina į užsupančias svajones, kurių, žinai, derėtų vengti. sėdžiu ant sofos klausydama naujo bon iver albumo, sakau sau, reikia susitvarkyti namus, reikia išsiplauti grindis, nes šitą dėmę ant grindų prie savo kojų matau jau kokį mėnesį ir sėkmingai ignoruoju, dar reikėtų išsisiurbti, nes grindys apmėtytos tabaku ir visokio, kokio tik būta šiuose namuose, maisto trupiniais. gyvenu viena jau du mėnesius ir niekaip neperprantu savo tvarkymosi nuotaikų – vieną dieną kaip bomžė, kitą – kaip neurotiška moteris, gyvenimo purvus pati nuo savęs slepianti grindų ir indų purvo valyme. panašiai ir gyvenime iš tikrųjų. vis dar sėdžiu, nei plaunu, ir siurbiu, bijau sutrikdyti nuo L namuose likusią aurą.

vakarykštis išėjimas tik į knygos pristatymą baigėsi tuo, kad nesusiturėjau savo vietoje ir pakviečiau L trumpam susitikti po to. trumpam susitikti baigėsi tuo, kad namai dabar kvepia lyg čia gyventų vyras. kažkada pirkau vienas kvepiančias žvakes tik dėl to, kad jų kvapas buvo panašus į vyro. supranti, senmergės fintai ar kaip čia galvot. nežinau, man kvapas yra didžiausias žudikas iš visų pojūčių, aš galiu penkerius metus atsiminti, kaip kas nors mane lietė, galiu kuo aiškiausiai atgaminti bučinių jausmą, bet niekas taip nenužudo, kaip ant rankų, kaklo, pagalvės ar tiesiog širdy metų metams likęs žmogaus kvapas, kurį gaila nuplauti, gaila priprasti ir nebejausti, norisi susirinkti ir įsidėti į stalčių. kartą Vilniuj sekiau iš paskos vyrui, kurio kvepalai buvo kaip D. ir kaip beviltiška yra, kai iš žmogaus, kurį tuo metu labiausiai pasauly norėtum apsikabinti, lieka tik kvapas. ir tai tik ant nepažįstamų vyrų kaklų Gedimino prospekte.

sakai praeitą kartą aš tiek daug pasakojau apie savo santykius, papasakok ir tu ką nors, ir man taip sunku, aš muistausi, kraipau galvą, skiemenuoju pavienius žodžius, aš nežinau, ką tau sakyti, ką tu nori išgirsti, kaip tavęs neišgąsdinti, aš per daug šlamšto turiu savyje prisinešus ir neišnešu, per daug šlamšto ir tuo pačiu per daug nerealizuotos nuostabios meilės, kurios niekas neima, kurios niekam nereikia, nes man per daug rūpi, jau sakiau, kad man visada per daug rūpi, o aš nerūpiu, taip ir nesuprantu, ar tu supranti, tikriausiai ne, nes man atrodo, kad tu turi nuostabius draugus, todėl turėtum jaustis saugiai, o ką man sakyti apie save, pradedu sakyti prieš metus…, bet minties netęsiu, nes ką man čia sakyti? kad prieš metus įsišikau žmogų, vėliau nužudžiusį mano nemirtingą ir naivų tikėjimą tikra meile?, ne, šito nereikia, supranti, aš neturiu ko papasakoti, ten viskas skauda, aš pusmetį kaip baikštų katiną jaukinausi ir kalbinausi  vieną žmogų, bet šiandien jau praėję šešios, o gal net septynios savaitės, kai mes netarę vienas kitam nė žodžio, jis man taip rūpėjo, aš norėjau jam padėt, klausydavau jo kalbančio apie nerimą, savižudybes, gyvenimo beprasmybę ir depresiją, kai jo draugai apie tai nieko net nežinojo, bet kadangi esu kvailutė, be to, man taip patiko jo plaukai ir kaip jis rengiasi ir kad moka rašyti, prireikė labai labai daug įrodymų, jog visai jam nerūpiu, kad pagaliau tai supratus aš vis dar retkarčiais nusipurtau prisiminus visas savo tragikomiškas pastangas ir naivumą, supranti, nes man visada rūpi, o aš ne, ir tau aš nerūpėsiu, gal tau dabar truputį atrodo, kad rūpiu, bet vėliau neberūpėsiu, ir kai ketvirtą ryto išjungus šviesas sakai norėčiau tave pabučiuot, bet nieko nematau, mano galvoje jau nebešauna fejerverkai, jau nebenušvinta saulė, kaip būdavo anksčiau, aš jaučiuosi sena ir nusivarius, nes suvokiu, kad tu būsi eilinis bernas, kuriam gal bus malonu mane bučiuoti ir aš taip pat patenkinta vedžiosiu pirštais tavo žandikaulio linija, bet po keleto valandų sunkaus miego šalia manęs tu išeisi ir sėkmingai grįši atgal į savo gyvenimą, o aš liksiu čia, su visais kvapais ir pernakt numėtytom nuorūkom, mintyse gal vis dar laikydama tavo ranką ir kartkartėm ją spusteldama, bet aš jau nebepuoselėsiu destrukciškų vilčių, kad tapsiu tavo vienintele, nes dar niekam tokia netapau ir vis labiau su tuo susitaikau, kaip susitaikau ir su savimi vis labiau, todėl dabar paryčiais guliu apsikabinus vaikiną, kuris pastarąsias savaites man labai patinka, su kuriuo man linksma ir gera ir kurį taip norėjau apkabinti aną ketvirtadienį, kai apie ketvirtą ryto rūkėm prie marso ir buvo net truputį sunku atsisveikint ir eit savais keliais, guliu su juo, bučiuoju jį ir kartais užplūsta toks nesuprantamas mažas susierzinimas, besikeičiantis su nedidele apatija, jis klausia ar nori eit toliau, sakau ne, ačiū, ir vėl negaliu įvardinti jokios priežasties, tik nu tiesiog ne, ir kaip man vėl tai paaiškint? kartais tikrai jaučiuos aseksuali, kartais jaučiuosi lyg tikrai reikėtų pradėti identifikuoti šita sąvoka, nes vienintelis vyras, su kuriuo būčiau norėjus vaikų, buvo T – tas pats, kur mano meilę pražudė, argi ne juokinga, argi ne graudu, bet ir vėl nežinau, kaip tau tai papasakoti, todėl net nelabai ir kalbu.

vis dar sėdžiu nei išsisiurbus, nei išsiplovus, man sekmadienis, man sekmadienis, tiek daug minčių ir teorijų galvoj, bet jos net neerzina, aš nesigilinu, man nesvarbu, tegu jos būna.

let it flow, let it

spalio 23

per greitai eina laikas, ypač kai pradedi viena gyventi, apsistatai sienom, sudegini, kaip ten sako, tiltus ir iš visų jėgų bandai eiti taikos derybų su savimi.

vakar buvau T koncerte. tris mėnesius nepersimėtėm nė žodžiu su juo, galima sakyti, mes iš viso bendravom vos dvi dienas balandžio pradžioje, bet per tas 48 balandžio valandas įvyko tiek, kiek su kitais žmonėmis neišsteniu per pusmetį ir daugiau. kažkodėl vis dar keistai jaučiuosi eidama pro jo namus ir kažkodėl dažnai einu pro ten specialiai, nors man pakeliui tik iš dalies. nesuprantu, kodėl kartais manyje lieka tokie nesuvaldomi skaudūs sentimentai netgi tiems žmonės, su kuriais man visiškai nepakeliui, kuriems neturiu ko duoti ir kurių duodamų dalykų aš imti nenoriu ar negaliu. mano mintyse lieka kažkokios nuotrupos tų žmonių ir nors tu ką. taip gerai atsimenu, kaip pirmą kartą susitikę sėdėjom jo mašinoj prie mano namų, jis laikė mano ranką, nežinau, ką tada veikiau aš ir ką bylojo mano veidas, bet T paklausė negi tu tikrai tokia vieniša, ir man taip žiauriai gaila, kad aš neatsimenu, ką tada mąsčiau, gal norėjau verkti, gal norėjau čia ir dabar prisigerti, tik, atsimenu, puikiai žinojau, jog negaliu priimti nieko iš tų aukso vertų dalykų, apie kuriuos svajojau 22 metus ir kuriuos man dabar siūlo šitas prieš keletą valandų sutiktas žmogus, bet jo ranką būčiau galėjus laikyti iki ryto.

kitą ar dar kitą dieną jis išsiskyrė su savo beveik mergina, o mes valgėm arbūzinę gumą vaikščiodami aplink savo namus, jis sakė, kad dėl gumos kvepiu kaip paauglė, ir taip gerai apkabino mane, kai be priežasties vaikštinėjom vyno skyriuje, nors vyno pirkti neketinom,

ir tą apkabinimą per šį pusmetį aš taip dažnai prisimenu, nes iš esmės ko mano gyvenimui trūksta, tai apsikabinimų įvairiuose prekybcentrių maisto skyriuose

sing me to sleep

išgėriau xanaxo. rinkausi iš alaus ir vaistų, nusprendžiau, kad alkoholio šį savaitgalį jau per daug, be to, nujaučiu, kad apsunkinantis alaus poveikis atneš tik neramų miegą

anksčiau išgėrus man dažniausiai pasidarydavo liūdna, sakau T

tai gal išaugai, sako jis

tai gal, sakau.

graužiu migdolus pirmą nakties. migdolai su avižiniais sausainiais yra duetas, vertas paminėjimo

kaip gerai, kad šiuolaikiniai vaistai vos per keletą minučių suvedžioja atgal į vietas visus psichosomatinius negalavimus. pagaliau galiu kvėpuoti

T blakstienos labai ilgos. jaučiu kažkokį keistą malonumą žiūrėti į miegančius žmones. jaučiu kažkokią keistą pareigą atsižiūrėti į juos. tikriausiai dėl to, kad niekada nežinau, kada jie ims ir išeis.

I don’t want to wake up on my own anymore

velnias, kaip vis dėlto norėčiau to alaus

dreamers they never learn

kai man pasidaro baisu dėl ko nors, kai išsigąstu pasaulio pabaigos, apokalipsių, ekologinių tragedijų, kad neparašysiu bakalauro, kad numirsiu per greitai, kad mama numirs per greitai, kad nieko gyvenime gero nepadarysiu, nes po mėnesio rankoj turėsiu diplomą, o galvoj – nė vienos protingos brandžios minties apie ateitį, kai apima nebepakeliamas liūdesys dėl vienatvės, dėl pasaulio neteisybės, skurdo, kad žmonės žudo gyvūnus, kad žmonės žudo žmones, kad jau beveik nebesikalbu su savo tėvu, kad senstu, aš esu tikra, kad visoms šitoms baimėms ir liūdesiams numarinti pakaktų apsikabinti mylimą žmogų ir pasiprašyt, kad man plaukus paglostytų kokias tris minutes, esu beveik šventai įsitikinus, kad tokio žmogaus glėbys išspręstų visas problemas, gal todėl moterys ir mėgsta didelius vyrus su didelėm rankom, aš nežinau, man užtektų pačių mažiausių pasaulio rankų, nes šitas pusmetis yra kažkoks sušiktas nusivylimo metas, lydintis mane į suvokimą, kad aš tų rankų niekada taip ir nerasiu, gal todėl žmonės ir geria tiek, kiek, matau, geria, gal todėl ir trokšta bet kokių kūnų, kurių vardų neatsimena ir nenori atsiminti, kol aš svajoju apie kažkokį vangų budistišką nieko nenorėjimą, gal ir man jau reikėtų pasidaryti išvadas

langai

turiu beveik visus interviu bakalaurui, išsikaliau ketvirtą tatuiruotę, išgėriau butelį vyno su man patinkančiu vyru, viskas taip perfect,

per tą laiką septynias dienas vis atidėliojau pietų pasigaminimą, bene kasdien kenčiau galvos skausmą, iš viso noriu sustabdyti laiką,

šypsausi namo žirgliodama po to vyno antrą valandą nakties, kaip vienoms durims užsidarius vis nauji langai atsidarinėja, tiksliau, kaip aš pati vis geriau juos atsidarau sau

balandis

gal aš tikrai ant tiek nuostabiai sušiktai vieniša, galvoju,

juk man jis net nepatinka,

juk kritiniais momentais tikriausiai mažai trūktų iki noro jam trenkti,

man nereikia žmogaus, kurio galvoj jovalas, kuriam net specialistai negali padėti,

juk man jis net negražus,

būdama su juo tik dar labiau pasiilgstu T, nepastebiu, kaip vėl pradedu nerimauti dėl V,

žiūrint į jį man norisi prisiminti rugsėjį,

man net nelabai patinka, kaip jis bučiuojasi, aš netrokštu liesti jo kaklo,

ten viduje man niekas nevirpa, aš nenoriu leisti su juo laiko,

ypač, kai tvirtina mane įsimylėjęs, nors susipažinom vakar,

nuoširdžiai noriu eiti namo ir siųsti ilgesio laiškelius į skandinaviją,

galų gale, jis turi merginą, po velnių, dvidešimtmetę, kuri įsimylėjo šitą fucked up bičą ir anksčiau ar vėliau verks ooi verks,

bet jis paima mano ranką ar apkabina mane žiūrinčią į džino butelius parduotuvėj

ir va tada man virpa ten viduj, supranti,

ir aš nežinau, aš sakau jam, kad mane užpiso būti įskaudinta,

bet tai net nėra esminė priežastis, kodėl aš hipotetinėj situacijoj nenorėčiau būti su juo,

man jis nuoširdžiai nepatinka, aš tik dar labiau pasiilgstu T,

bet balandžio penktosios pavakarę, krapštinėdama savo bakalaurą, imu ir sugaunu save jo bepasiilgstant,

bet gal tai net nėra kažkaip tragiška, kodėl aš taip rūpinuosi viso šito reikalo morale,

gal tai ir yra tai, ko mano gyvenimui reikia, –

turėti nei seksualiai, nei dvasiškai manęs netraukiantį vyrą, kuris reguliariai paimtų už rankos ir apkabintų alkoholio skyriuje

 

 

viskas, ate

ką dar mano kvaila galvelė išmoko per pastarąjį pusmetį: jei dar pažinties pradžioje iš vaikino kažkokiom aplinkybėm išgirsti that’s why i can’t have a girlfriend arba man greitai atsibosta, tai, panele miela, išsitatuiruok šitus sakinius į savo širdį prieš įsileisdama į ją vieną ar kitą šių žodžių autorių.

they’ll grab your waist and whisper in your ear but six months later you’ll find yourself drunk texting them that you miss them and they won’t respond

dar neseniai džiaugiausi ir didžiavausi savim, kad pastaruoju metu taip sekasi su žmonėm ir su visais santykiais, kad pakeitusi gyvenimo (greičiau jau draugysčių) stilių nebeišgyvenu neapykantos žmonijai dienų, kad nebesijaučiu šūdinai ir nereikalinga, žodžiu, kad viskas labai gerai. viskas ir buvo labai gerai iki tol, kol vieną dieną žmogus, su kuriuo šiais metais daug ir nuoširdžiai bendravau, kurį labai mėgau ir gerbiau, man nebeatrašė ir aš supratau, kad viskas, ate.

bandau ir pykti, ir dirbtinai auginti neapykantą, kad būtų lengviau jį paleisti, bandau ieškoti priežasčių, trūkumų savyje, dalykų, kuriuos dar nevėlu padaryti, kad jį išsaugočiau. kartais nuliūstu, kartais susigėstu, kad vis dar nemoku būti įdomi žmonėms, kad nemoku priversti jų trokšti manęs ir pasiilgti. labiausiai bandau sumenkinti jį kaip veikėją mano gyvenime, žiūrėdama į jį iš tolo kaip į nereikšmingą asmenį visam šitam naratyve, kaip į eilinį čiūvą, kuriam greitai patikau, o taip pat greit ir atsibodau. tuo pačiu mėginu įžvelgti gerąsias puses ir tai, ką aš gavau per šitą laikotarpį, kad gerai leidau laiką ir dariau dalykus, kurių nemaniau galinti daryti, kad buvo smagu, geras etapas, kuris, natūralu, baigiasi. bet, dieve mano, man yra neįmanoma taip imti ir paleisti žmogų, man neįmanoma suprasti, kaip galima taip imti ir vieną dieną pajusti nuobodulį ir atsiriboti lyg niekur nieko, kur dėtis, kai du ar dešimtį mėnesių kiekvieną dieną vienas kito paklausi mažų mažiausiai ką veiki ir viskas staiga baigiasi.

nuostabu, kiek dalykų per tokius skaudulius gyvenime žmogus išmoksti. ir save taip įdomu stebėti. dar prieš kokį pusmetį būčiau tiek liūdėjus, tiek kaltinus save, kad vėl kažko nepadariau, vėl kažko neparodžiau, kad aš kalta. dabar kalta visiškai nesijaučiu. atrodo, net neliūdna, nors iš tikro tai liūdna, pats jausmas toks keistas, neapibūdinamas. viena vertus, be proto gaila, nes aš kaip užsispyrusi atsimenu visokias smulkmenas, kurios nokautuoja mane, pavyzdžiui, kaip prie jūros stebėjom šunį, kuris vaikė varnas. ar kaip po ilgos dienos jis gamino vakarienę telefonu kalbėdamas su mama, o aš pavargus sėdėjau ant grindų ir žiūrėjau jo plokšteles ir knygas. ar kad jis turi gražių kojinių ir nepavargsta važiuoti dviračiu, kai aš tuo tarpu mirštu mindama iš paskos. ir kaip vos susipažinus maniau, kad jis tikriausiai iš tokių vaikinų, kokį turėti yra kiekvienos panos svajonė (tokių, kurie verčia moterį jaustis kažkaip labai gerai). kita vertus, dėlioju sau galvoje, kiek galima, na kiek galima užleisti savo gyvenimą tokiems sentimentams ir kankintis dėl žmonių, kuriems op ir neberūpi. kad ir kaip stropiai dirbu šitu klausimu, dar vis sunku susitvarkyti.

tai ką gi daryti?

užsidaryti namuose, niekur neiti, nekurti jokių santykių. čia saugiausias variantas.

priimti, kad žmonės yra idiotai, kurie dėję vieni ant kitų, dėl to irgi nekurti jokių santykių, bet iš namų eiti galima. čia toks agresyviai saugus variantas.

priimti, kad žmonės idiotai, bet kurti santykius nuolat turint mintyje, kad visi ant visų dėję, todėl nekurti jokių deep santykių, turėti tik gerą laiką, bet nedėti vilčių, kad kažkam ten rūpi. ateityje likti senmerge, savaime suprantama. čia toks šiaip realiausias, bet man asmeniškai stebuklingiausias ir neįmanomas įgyvendinti variantas.

daryti kaip darėsi iki šiol, būti naivia, tikėti, kad nu dabar tai viskas bus kitaip, vėliau verkti. senmergystė – taip pat, aišku. čia lengviausias variantas.

 

tai ką, reiks mesti monetą

iki pavasario

bet aš jo penkis mėnesius nemačiau, sakau vakar I prie alaus ir linksmai juokiuosi kresteldama galvą,

išgyvenom du metų laikus kartu. praeitą savaitę galbūt pirmą, na gal antrą kartą nuo tų paskutinių vasaros dienų pamačiau kažkokį vaikiną ir ilgai žiūrėjau į jį, nes buvo gražus. vis dar nusistebiu mintyse, kaip įmanoma net nematyti pačių gražiausių veidų ir kūnų aplink save, kai galvoje turi tą savo gražiausią, su keistais kaulais krūtinėj ir neaugančia barzda

prieš naujus metus ir gimtadienius labai įprasta jau tapo apgalvoti besibaigiančius metus, tai dabar maždaug savaitę viską reflektuoju ir kartkartėm imu ir užsiparinu, nes, nors man atrodo, kad šiais metais nuostabiai daug nušokau į priekį savigarbos, meilės sau, nepavydėjimo, net savo kūno suvokimo srityse,  kartais vis tiek prieinu išvadų, kad viskas taip pat, viskas šūdas ir vis tiek galiausiai lieku viena, kad ir su kiek, man atrodytų, gerų žmonių bepalaikyčiau ryšį.

keisčiausias dalykas, link kurio kryptingai judėjau ilgą laiką, bet įvyko, atrodo, netyčia, buvo atsiribojimas nuo kenksmingų draugysčių, kurios man teikdavo tik neišpildytas viltis, neatsakytą meilę ir nusivylimus. tokių draugysčių sunku atsisakyti, nes visgi jos ir atsiranda ne iš niekur, o būtent iš neturėjimo nieko geriau ir neturėjimo savigarbos, kai vis taikstaisi su tuo, kad tavęs reikia tada, kada reikia, o tavęs pačios realiai nereikia nei tavo nelaimėje, nei juo labiau laimėje. kad ir kaip bebūtų, ilgą laiką taiksčiausi su tuo, nes retkarčiais gauti šiek tiek meilės ir prielankumo atrodė geriau nei pasiųsti visus tuos žmones velniop ir likti vienai, kokia aš visą tą laiką vis tiek ir buvau. būdavo sunku patikėti, kai kažkas sakydavo, kad išnykus vieniems žmonėms, atsiras kitų. kažkaip atsiras. iš kur jie atsiras, aš galvodavau, iš kur gali atsirasti žmonių, jei aš tiek metų kankinuosi su kažkokiais likučiais ir viskas tik blogyn. pasaulio stebuklas – jų tikrai atsirado. gal tikrai reikia pasiekti tą dugną, kad būtų nuo ko spirtis ir mokytis ir siekti sau gero. nuo vasaros iki dabar viskas taip apsivertę, kad net nejauku palyginti. keista, kai atsisakiau dramatiškos moteriškos draugijos ir palaipsniui perėjau prie vyriškosios, gyvenimas tapo toks paprastas ir normalus, kad kartais net pasiilgstu žiūrėt liūdnus romantiškus filmus ir mergaitiškai su kuo nors pažliumbti dėl vyrų, kurių niekada neturėsim, nes visa tai man atrodė tiesiog mano natūra – taip ašaroti dėl visko. o gal tai visiškai ne dėl to. gal gyvenimui tiek inspiracijos ir motyvacijos suteikė šitas pusmečio potyris, kai supratau, kad aš gal visgi mokėčiau mylėti, kad gal pati esi mylėtina(!!!), kad gal nėra geresnio jausmo nei rūpintis kuo nors ir už visus netobulumus pamilti dar labiau ir reguliariai išgirsti, kad esu graži, protinga ir tie rožiniai plaukai iš tikrųjų visai ne debiliški, atvirkščiai.

šiais metais padariau tiek vidinių žygdarbių, kad galiu savim didžiuotis ir nusipirkti sau gražiausių gėlių ir neleisti niekam knisti man proto, nes nežinau, ar buvau kada nors tokia drąsi

 

 

google help

“ką daryti, kai, rodos, ant lėkštės padėtas visas pasaulis ir jo teikiami džiaugsmai, bet vis tiek ilgiesi to vieno žmogaus, kuris neturi pinigų pas tave atskrist, o tu skrendi pas kitą žmogų, nors iki šiol bijojai ir skristi, bijojai ir viena, ir didelių miestų nemėgai, bet imi ir apverti savo galvoje viską per pusantros valandos ir staiga nieko nebebijai, baisu tik iš nežinojimo, ką daryti su savo kvaila širdim, kuri taip negali paleisti, kuri neleistų niekam kitam plaukų paglostyti, nes jau rado savo mėgstamiausius glostyti plaukus pasaulyje”