dreamers they never learn

kai man pasidaro baisu dėl ko nors, kai išsigąstu pasaulio pabaigos, apokalipsių, ekologinių tragedijų, kad neparašysiu bakalauro, kad numirsiu per greitai, kad mama numirs per greitai, kad nieko gyvenime gero nepadarysiu, nes po mėnesio rankoj turėsiu diplomą, o galvoj – nė vienos protingos brandžios minties apie ateitį, kai apima nebepakeliamas liūdesys dėl vienatvės, dėl pasaulio neteisybės, skurdo, kad žmonės žudo gyvūnus, kad žmonės žudo žmones, kad jau beveik nebesikalbu su savo tėvu, kad senstu, aš esu tikra, kad visoms šitoms baimėms ir liūdesiams numarinti pakaktų apsikabinti mylimą žmogų ir pasiprašyt, kad man plaukus paglostytų kokias tris minutes, esu beveik šventai įsitikinus, kad tokio žmogaus glėbys išspręstų visas problemas, gal todėl moterys ir mėgsta didelius vyrus su didelėm rankom, aš nežinau, man užtektų pačių mažiausių pasaulio rankų, nes šitas pusmetis yra kažkoks sušiktas nusivylimo metas, lydintis mane į suvokimą, kad aš tų rankų niekada taip ir nerasiu, gal todėl žmonės ir geria tiek, kiek, matau, geria, gal todėl ir trokšta bet kokių kūnų, kurių vardų neatsimena ir nenori atsiminti, kol aš svajoju apie kažkokį vangų budistišką nieko nenorėjimą, gal ir man jau reikėtų pasidaryti išvadas

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: