L į mano dienas įnešė tiek socialumo ir ekstravertizmo, kad, atrodo, dėl to man net kraujospūdis pakilo. o gal pakilo dėl to, kad pats L iš mano dienų dingo labai greitai. žmogus, kuriam lengvai iškalbėjau dalykus, apie kuriuos gyvenime nesu niekam prasitarusi, apkaltino mane neatvirumu, neatsivėrimu ir apie penktą ryto paliko mane, taip sakant, su visam, prie baro sukritusią rūkyti per daug cigarečių iš eilės. nors ir nepateisinu, suprantu jį. daug man rūpėjusių žmonių skaudžiai badė mane dėl to, kad nesu atvira. tiesą sakant, tiek daug, kad iš to nerimo ir bandymų taisytis visai pasiklydau, kas iš viso tas atvirumas yra. natūraliai (jei tokie egzistuoja?) atviri žmonės gal nėra jautę to šūdinumo, to lipimo per save blogumo, to braižymosi viduj skausmo, kai bandai išpešt iš savęs kažką, kas nori būti ištylėtas. kad tik patiktum kitam žmogui. kad tik įtiktum.

nebenoriu niekam įtikti, įsivaizduoji? šie metai ant tiek nusivylimų metai, kad man net šimtąkart lengviau pasidarė ir darosi, darosi, darosi toliau. nebenoriu su niekuo diskutuoti temomis, kuriomis anksčiau svajodavau diskutuoti, kalbėti apie meiles, jausmus, kosmosus, egzistencijas, mindfuckus prie vyno butelių, supranti? staiga užsimaniau tūsint. eit į bent kelis barus per naktį, per daug rūkyti, kalbėtis su žmonėmis, kurie, žinau, manęs rytoj neatsimins, bet visa tai man yra okei, nors visada to nekenčiau, dieną sutikti su kažkokiu per daug kalbančiu bernu geriant viskį ant šaligatvio vis dar prie to paties baro, kur jau prieš kelias valandas atsisveikinom su L, o aš vis dar sėdžiu ir rūkau, atvažiuoja policija, galvoju ką aš pasakysiu mamai, bet mes tik susirenkam mantą ir persikraustom į vieną iš senamiesčio kiemų, geriam ir rūkom toliau, aš taip džiaugiuosi, kad man berūkant per daug cigarečių prie R iš kažkur atsirado tas per daug kalbantis bernas su viskiu ir kola, galvoju, jei ne jis, tikriausiai mirčiau iš galybės sielvartų kur nors rytiniam autobuse, vežančiam namo, nes 11 turiu būti darbe, dabar jau 8, o aš kaip normali mergina, kuriai ką tik sudaužė širdį, geriu ir man pochui.

ir iš tikrųjų pochui. tik dabar supratau visus tuos žmones, geriančius kas savaitgalį, miegančius su bet kuo, atsipūtusius, beširdžius.. ne, motyvus ir priežastis supratau visada, bet dabar aš juos tiesiog jaučiu. jaučiuos kaip niekad atbukus nuo visų tų jausmų, visų tų rūpinimųsi žmonėmis, kurie vėliau įskaudina. pati kalta, pati durna, žinau, viską suprantu!

šią sekundę ir jau dvi savaites jaučiuos taip, lyg niekada gyvenime nebenorėsiu ir net nebegalėsiu nieko įsimylėti. ir, nors turėčiau nerimauti dėl savo širdies virtimo akmenim, šią sekundę ir jau dvi savaites šitas jausmas man yra neišpasakytas džiaugsmo šaltinis ir viltis, kad bent kurį laiką ramiai pagyvensiu. kad pagyvensiu sau

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: